Svečias

o ar moki tu skristi
kai tavo duris griebia šalnos
pirštais žemėtais kabina
galanda ašmenis meilė
kai veidas tirpsta lyg sapnas
žolynai pėdas paskandina
per slenkstį žengi nesidairęs
tebūnie namuos dosnios vaišės
apideme