Kaip spalvina ruduo, aš spalvint taip nemoku,
Blakstienoj slepias pėdsakai lietaus.
Kai atskuba ruduo, jau darosi šaltoka,
Todėl man leisk prie tavęs prisiglaust.
Ruduo ir aš ir tu spalvotam kambary,
Nubėga pievom angelo šešėlis.
Atrodo, kad delnuos mane supi, supi...
Jaučiuosi iš šaltinio atsigėrus.
Kokia svaigi tyla, lašnoja pilnatis,
Nuspalvina ruduo gražiausią šventę.
Net mirti nebijau, jei ta tokia lemtis,
Bijau tik neteisingai nugyventi.
Tik palytėk šypsniu,— ruduo ir tango šokis,
Stiklu nuslysta ašaros lietaus.
Koks dieviškas ruduo, tik naktimis šaltoka,
Todėl man leisk prie tavęs prisiglaust.