Dėkinga tiems, kas suteikė žinojimo ramybę,
Kieno valia esu, kokia esu,
Kas pakylėjo pirmą mintį skrydžiui,
Nors žvaigždės bluko užu debesų.

Mane juk perspėjo, nuo svaiginių kad krintam,
Bet atkaklieji kyla vėl ir vėl,
Kad nuo savęs teks lyg nuo priešo gintis,
Jeigu užmiršiu klausinėt Kodėl?

Žili išminčiai pamažu išeina,
Jų nimbai šviečia sidabru tauriu.
Dėkinga jiems už ištaisytą klaidą.
Nors žodžių daug, dabar jų neturiu,

Tik sprangų gumulą gerklėj, ant skruosto lašą,
Tik atminimą, jog esu maža.
Svaigstu nuo greičio, kokiu laikas neša
Nuo klasėj išgirsto Vaikai, laba diena...