Traukinys atsargiai slinko kalno šlaitu. Stebėjau pro langą didelius sniego kąsnius. Lėtai krentančius į bedugnį rūką. Kitoje pusėje tykiai įkalnėn kopė baltai apsirėdęs miškas. Kalnais važiavome jau porą valandų, vis sustodami ir nuvalydami kai kur sniegu užgriuvusius bėgius. Tunelius pavykdavo prašokti greičiau. Štai ir dabar vienas artėjo. Traukinys įšliaužė į tamsią ertmę ir padidino greitį. Vagone spingsėjo kažkodėl sunkiai įsidegančios lemputės. Po staigiai dingusio sniego baltumo akys merkėsi, nepriimdamos nejaukios dirbtinės šviesos. Kai praėjus minutei apsidairiau, už langų tebejuodavo tamsa. O traukinys vis didino greitį. Nugara ir pakaušiu ėmiau jausti minkštą sėdynės atkaltę, plaštakos įsikibo ranktūrių. Netrukus vagono lubos ir grindys nuskaidrėjo, ir viena po kitos iš visų pusių įsižiebė žvaigždės. Greičio nei judėjimo nebejutau, kairėje palengva artėjo pilnatis. „Sekanti stotelė – Mare Tranquillitatis“ – saloną užpildė švelnus moteriškas balsas.­­ ­– „Dėkojame, kad savo kelionėms renkatės agentūrą „Savaitgalis Mėnulyje“.