Naktis. Mėnesiena. Skaisti, skaisti. Ruduo dar ne tikras, dar tik bobų vasara – užtruko šiais metais, nesuskato išeiti.
Taip gera būti. Budėti. Nemiegoti. Dar. Dar bent vieną tokią naktį praleisti ant priebučio – visa toje naktyje. Gyventi joje. Toje mėnesienoj. Po dangaus mėlyne, po žvaigždžių žibėjimu. Bene paskutinė mano šio rudens naktis kaime.
Taip tik atrodo, kad toj nakty nieko nevyksta – ji pilna gyvybės, nuojautų, garsų, jausmų, spalvų, kitimo, veiklos. Ruduo – senukas dailininkas, kiek daug  atspalvių jo paletėj, kiek mažai jam duota laiko – viską paliesti, viską nuspalvinti, suspėti paruošti dekoracijas rudens teatrui. Prieš sugriaunant, sunaikinant, pirma reikia sukurti.
Nupurto šiurpas. Susisupu pledu.
Prapukši eželis – rūpestėlis.  Ruošia namus šeimynai žiemoti. Mano sodas – jo visas pasaulis, jo namai. Tebūnie jie geri, kai manęs čia nebus – išsivešiu į dieną naktį netylantį miesto gaudesį tą ramų jo pukšėjimą.
Subrazdina grandine kaimyno šuo, nusižiovauja. Mik, šuneli, dar anksti. Nieko blogo nevyksta mūsų kaime – tikėkimės, kad pasaulio galingieji susitars dėl taikos ir niekas nesudrums mūsų naktų. Ne iš meilės mums susitars galingieji, turtingieji – jie daugiau už mus, vargšus, turi ką prarasti ir oi kaip nenori. Bet ši naktis vienodai priklauso  mums visiems – teišeina ir jie ant priebučio, teįsižiūri, įsiklauso į rudens naktį, tepamėgina suprasti, ko labiausiai reikia, kad glėtume būti laimingi. Visi.
Iš tolo iš tolo ataidi gervių virtinė. Ne, ne viena, kitu dangaus pakraščiu atšneka kita. Taip ramiai, paprastai, kasdieniškai kalbasi. O kad kelias neprailgtų, senosios gervės seka pasakas šiųmečiams gerviukams – apie vėlyvo rudens darganas, pirmąjį sniegą, pūgas, ledo tiltus, speigus, kurių jie nepamatys, kurių jiems nereikės kęsti, jei bus protingi, ramūs, ištvermingi kelionėj.
Man pasirodo, kad gerviukai juokiasi – kokios keistos tos senųjų gervių pasakos! Juk jie puikiai žino, kokios nuostabios paraisčių pievos, kokie jaukūs, šilti vasaros vakarai. Ir kam reikėjo visa tai palikti? Iš kur imsis ta piktoji žiema?
Jie nežino, kvaili, nepatyrę jaunikliai. Aš žinau, daug daug žiemų išgyvenau ir nebijojau pūgų, ledo tiltų, šiaurės vėjų. Dabar jau bijau. Todėl išlydėsiu štai paukščius į pietus ir išskrisiu pati, kur šilčiau. Ar besugrįšiu? Eeei! Senosios gervės, ar sugrįšim? Ne visi.
Švintant mėnesienos sidabras nukris šalna ant pievų, vasara nulenks skaisčias jurginų galvas. Laikas ir man kelti sparnus.
Tik nusiskinsiu dar erškėtrožės šaką su raustančiom uogom, tik pasirinksiu dar sierinukų obuolių iš savo sodo...