Jei nieko nerasčiau – tik vėją,
nurimusį ryto rūkuos,
tavęs, balta ramunėle,
vis tiek aš be galo ilgiuos.

Jau vasara buvo, praėjo,
bet vėlei ji grįš kitąmet,
kad burtų balta ramunėlė
lapeliais – ar myli, ar ne.

Balta laukų ramunėle,
man kokią dalužę žadi?
Sibile, likimo lėmėja,
sakyki – kas laimė, kas ji?

Jei rasčiau tik raudantį vėją,
paklydusį ryto rūkuos,
balta laukų ramunėlė
man vėl apie meilę meluos.