lietūs daužė tylos paminklus
pianisto pirštai stojo virš klavišų –
mes prarandam save, šnabždėjai
o girios vis tiek auga

pradėjo snigti, nors buvo ruduo
šalna akyse išliejo ežerus
akių lėliukėms trūko oro
tu pažadėjai iškirsti eketę

mes negalim dabar atgailauti
eiti į karą po vieną
tik staiga karuselė nustoja suktis
ir Ofelijos šauksmas lieka neišgirstas