Klajojant po tamsos gatves,
kur vėjas tavąsias svajones nuneš...
laikau save už bailios rankos;
vėjas negaili nė vieno sparnų.

Kai krentam užmerktom akim,
to laiko, kuriam užaugom praeitin.
Kaip visada lyjant lietui galvojam apie saulę,
saulei esant  - apie lietų.

Mintys padrikos tarp medžių lapų lieka.
Skrydis netoli, gal net sparnų nereikia.
Išeisim taip pat kaip ir atėjom,
nors ne tokiom taisyklėm buvom sudėti...