Į sieną kaktomuša skaudžiai
Bukais mazochizmo kardais,
Kai merdinčios aistros apraizgo
Seniai nesakytu – „kadais“.

Einu aš, einu nesustojus
Pabodusių žingsnių kryptim,
Laikydama rankose kojas,
Kad jos nenuslystų grindim.

Tik durys tos man nepravertos –
Dūžtu vis į jas nuolatos
Turbūt šitaip buvo sutverta
Dėl vaikiško noro klajot.