Aš tik medis,
                     tik medis,
                                     tik medis,
šaknimis
aš
iš pragaro ugnį semiuos,
o aukštai
mano šakos
į Viešpatį remias,
kartais jos –
                   debesynų
                                   laivuos.
Bet išklyst
jos su vėju negali
ligi ežero tavo akių,
jos palydi kiekvieną į kelią,
pasitinka
sugrįžtant taku.

Na, o šaknys –
                        kur ugnys,
                                         šaltiniai,
kur netyla
gyvoji versmė,
ir jomis iki saulės vis kyla
mano kraujo
                     ir paukščio
                                       giesmė.