Nutapytas gyvenimas virto tikru,
aš grįžau į paveikslą – vietom apsikeitėm.
Jie šalia: rudeninis lietus
ir lengvai atpažįstama rytdiena.
 
Gyvenu tyloje, ir namai
susiaurėjo ir telpa į rėmus,
sužinojimo  troškau seniai,
kaip ten būna – nurimus, parėjus.
 
Žaidžia spalvos, kaip žaidė vaikai,
tyliai minga, pečiais susiliečia.
Tu man žemę po kojom tapai,
Aš rašau – apie dievišką lietų.