Negodi
Neskirstykim žmonių į moteris ir vyrus –
Tik žmonės mes visi, tik žmonės.
Neskirstykim draugų į mirusius ir gyvus –
Geriau nuduokim tarsi nežinotume,
Kodėl kažkas šį rytmetį į „labas“ neatsakė,
Kodėl kažkas šiąnakt namo negrįžo,
Kodėl išblėso jausmas, baigės pasaka
Ir užgesintos žvakės tuščioje bažnyčioj.
Nelaukiu iš gyvenimo, ko duoti jis negali –
Ir taip gavau daugiau, negu svajota.
Iliuzijų palikus apgaulingą šalį,
Regiu save vien skolomis kuprotą.
Nebežinau jų skaičiaus, nominalų –
Juk šitiek kartų keitėsi valiutos!
Subrauksiu trupinius visus nuo savo stalo,
Pabersiu paukščiams ir liks rankos tuščios.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kaip neatsinešiau ateidama į žemę,
Taip ir išeidama neišsinešiu nieko.