Būna dienos, kai rudenys lyja,
Vienas mirksnis ir ašaros kris,
Būna laikas, suskaldome tylą
Ir užmerkiam prieš vėją akis.
Kai šilkiniai drugeliai praskridę,
Vėl užmiega ir laukti nyku,
Aš laukimą užspaudžiu lyg kniedę
Ir rasas tarsi skausmą renku.
Geluonim bitės aitrina sielą,
Vėjy plazdantys mano plaukai,
Kaip sunku vienas kito negirdint,
Tu kažkur ten anapus likai.
Išsijosiu dienas laiko rėčiu,
Kai vėlyviai daržely žydės,
Rudenėjantys norai mažyčiai
Lauks savos vakarinės žvaigždės.