Ji kasmet gimdė ir vis teisinosi, teisinosi, teisinosi...
Taip ir paseno, vaikai užaugo, išėjo kas sau, vyras numirė...
Liko keletas sutaupytų žodžių ir darželis po langu,
kuriame ji kasdien kapstosi, kapstosi, kapstosi...
 
Dabar ji panaši į vištą, kuri niekados neskrido į dangų.
O kam? – sako. Visą gyvenimą tiesą girdėjo:
kaip danguje, taip ir Žemėje. O gal atvirkščiai?
Nėra danguje vietos...

Jis prisigrūdęs žvaigždžių, raketų ir kitokio šlamšto.
Žmonėms ten neliko kampo ir tik sielos dar pralenda,
bet ne visos, nes kai kurių formatai
dangaus seimo kanceliarijoj neperskaitomi.