Apanka laikas, pats savęs nemato –
Nuvytę lapai jam akis uždengia.
Kaštonai krenta – tūkstančiai granatų,
Beržai iš gėdos bąla nusirengę.
 
Šukuoja smilgos šiaurės vėjo plaukus,
Ant sparno debesį nešioja kiras,
Bangom iš ežero dangus nuplaukia
Ir aukso žuvys į gelmes panyra.
 
Ruduo...
...................................................................
 
Todėl ir tavo rankos šaltos,
Kažkiek pasimetei, nes ir pati apakus:
Ar ežeras dar turi ramų krantą?
Ar būna, kad sustingsta medžių šakos?