Nepanirsiu aš jau į išdegintą žolę, 
Nežinosiu tuomet, kur paslėpti jausmus, 
Jie paviršiuj plazdens lyg raudonis aguonos, 
Ir skaudės tarsi varis auksinio rudens.
Tu lytėsi mane išsiilgusiom rankom, 
Kūnas tau atsiduos su begėde aistra,
Ją ragausi lyg šventą tu kepalą duonos,
Vėjas pūstels, galvosiu, ar dar negana
Mums to laiko, kai bitės palieka geluonį, 
Kai blakstienų šešėlis uždengia akis.
Ir drugeliais plazdens neberimstančios dienos
Iš tavų šnabždesių ir valiūko rudens...