Mane, sako, reikia teisti               
Už tai, kad išpažinau svetimas nuodėmes,
Tarsi savų būtų neužtekę.
 
Du broliukai,
Vienas akiniuotas, kitas ne,
Karštą vasaros dieną kapstosi
Nuo statybų likusio smėlio krūvoj po mano langu.
Akiniuotasis, mažasis, sako:
–Bloli, a bloli,
Ladau vabalą!
 
Stoja tyla.
 
Aš nežinau, ką veikia broliai.
Nežinau, kokios spalvos vabalas.
Gauruotas ar ne?
O gal su perlamutriniais žaliais sparneliais?
Su keliom kojytėm?
Spardosi apvirtęs aukštielninkas?
Iš viso – ar gyvas?
 
Vyresnėlis, prieštaravimų nepakenčiančiu tonu:
– Užkask!
 
Stoja ilga tyla.
 
Aš nežinau, ką veikia broliai.
Padeda vabalui atsikelti?
Seka akytėm – akiniuotom ir ne?
Pašalina kliūtį jam nuo tako?
Leidžia pasislėpti žolėj?
Užkasa?
Gyvą?
Dar paploja delniukais,
Idant daugiau neišlįstų?
 
Aš nežinau, kas darosi jų širdelėse.
 
Tęsiasi labai ilga tyla.
Aš nežinau, ką veikia broliai,
Bet rašau.
Tik užpildau pauzes –
Pagal savo sugedimo laipsnį.
 
O sako, kad mane reikia teisti –
už išpažintas nuodėmes.
Ne savo?