Tu dar likai iš tų dienų,
Kada akimirkos žaibavo –
Kalnų viršūnėmis einu –
Poetė prakeikta aš tavo.

O žeme, rudenio šaly,
Taip skardžiai mėlynuoja svaigiai...
Sudegint saulę tu gali,
Gali įpūst gyvybę snaigei.

Gali sutrypti nekaltai,
Uždusinti, prikalt gali
Svajonių vinimi... už tai
Žiema skaidri bus ir gili –

Tu dar likai...