Dar vis sapnuojasi baltieji sodai,
Upelio muzika, žiogų malda,
Tenai ir tu kaip nuotaka atrodai,
Nors nebuvai ja, regis, niekada.

Pelenei rūmų niekas nežadėjo —
Liūdnos vaikystės pasaka liūdna.
Sugeltos sielos šaukėsi Kūrėjo,
Gedėjo ir Tėvynė, ir daina.

Širdy liepsnoja atminimų žvakės,
Kančia apjuosus devynis kartus,
Ir išraudotos motinėlės akys,
Ir tas dangaus tylėjimas kurtus...

Tai tavo laimė tie takai palaukėj,
Ražienomis gimta tėvų žeme
Ir prieš akis skeveldromis praplaukia
Gyvenimas tų sodų baltume...