Prisiglausi nieko nepasakius
Ir blakstienos veidu nuplasnos,
Į bedugnę trauks vėl tavo akys –
Ten, kur vyšnios žiedlapiais dulksnos.
 
Krisime su jais trumpai, bet svaigiai –
Šitaip krenta tiktai pasmerkti,
Nes maišysis žiedlapiai su snaigėm –
Nepanašūs, nors tokie balti...
 
Tirps kažkas, o gal kažką sušaldys...
Ak, nejaugi visa tai svarbu,
Jei dangus ir žemė tiktai merdės –
Juk tavim gyventi aš skubu.
 
Ir todėl akimirksniai – lyg dienos,
Dienos gali virsti mirksniu tuo,
Kai pasieksiu dugną vienui vienas –
Snaigių ir žiedų nebus.
................................................................
 
Ruduo...