Vakare ant sodybos stogų 
Vienakojė gandrų meditacija.
Jau rugpjūtiškai orūs — 
Neflirtuoja garsiais kleketavimais,
Rymo svirpiančioj prieblandoj
Tarsi vaiduokliškos vėtrungės,
Rodyt skirtos ne oro sujudusio krypčiai,
Bet kintantčiam visa ko būviui.
Sutirštėja tamsa
Ir neleidžia įžvelgt jų akių,
Bet aš nujaučiu ten užsiglaudusį nerimą —
Trys stogai, trys gandrai
Ir tamsos dengiama vienišystė.