Tarsi laikas išėjo.
Ir grįžo su veidu,
Kuris vasaros karščiais į smilgos geltonį įstrigo...
Daug klaidų padariau per gyvenimą, klaidų,
Nors jaučiu ne vandens,
O lietaus atgaivinančio stygių.
 
Mano paukšti, besparni, bet giedantis paukšti,
Visada pranašaudavai tiesą.
Tačiau tu – nutilęs....
Mano laikas išėjo,
Aš kito nelaukiau –
Tegul krenta kaitroj lig rudens neprinokusiom gilėm.
 
O po to?
O po to bus lietus, tačiau šaltas.
Ir norėsis tylos,
Kad manęs neprikeltų iš miego.
Tačiau tu, mano paukšti, gali juk prikelti –
Liks dar smilgų geltonis...
...........................................................................................
 
O gal nebeliks nieko, nieko...