Trys šimtai žingsnių link kelio į upę,
kur vilnys, purslai.
Vėjo kedenamais šuorais suplukę bangos putotos lyg mano sapnai.

Tokia kvaila kasdienybė,
kai nubudus ryte
Rutina apsivijus laike nenori nubust.
Bet reikia, tas nelemtas reikia.

Nubusiu ir eisiu. Toliau.
Tegul šakos siūruoja.
Dangus tegul liejas žaviais apdarais.
Aš Tavo tik Tavo Brangioji,
Gyvenimas suvedė mus šiais keliais.

Aš tik vienišas kelio praeivis,
Suklupęs būties paupio nebūty,
Bet į bangas pasinėręs, manau,
Randu kelią upės tėkmy.

Aš tik rūškanas kelio vingis, susivijęs laike.
Ei, pažvelk. Saulė kyla.
Apkabinu bent mintimis, brangioji, Tave.