Rūpestingi rinkėjo genai rudenėjimo startą paskelbė.
Parlinguosi su grybais ir uogom (lyg nuo to bus problemų mažiau,
Juk per naktį sopės sąnariai, o po galva akmuo ar pagalvė?
Ir į virvę suvytos paklodės, tik sapnų nėr, ką rytmetį džiaut?).

Sunkiai švinta. Dulksna. Po klajojimo girioje pagirios?
Tenka kuistis ilgai su parsineštu miško geru.
Tai ne gervės rėkia laukuos, o ruduo platų glėbį tau atveria,
Jis, sugniaužęs į vaisių žydėjimą, atsijos nuo vilčių netikrų.

Vėl keliesi, eini. Vėl sugrįši ko nors prisirinkęs.
Atsargos atsarga — duoklė genams rinkėjo tavy.
Uogienojų žaliuos pataluos pajutai, kaip ramybės šios stinga,
O pasukęs namo apgailėjai, kaip dabar nuo savęs tu toli.