žolynų mergaitę
savo glėbį tau siūlau
prie samanotų šlaunų
prigludus mamos
tu aikčioji kūnu
viltingai stveri laumių sesių kasas
meldais vilnija jų krūtys
ašarom brangiom
liaunus medelius paleidi į būtį
kur mūs broliais pavirsta veikiai
tavo upėsna rauda amžinieji kapai
širdžiai parodantys kelią
ir slėpiningai verti
suprasti kur glūdi
mūsų visų paslaptis