Ar jauti, kad atstumas ir laikas netenka prasmės,
Kada ilgesio vilnys kantrybę nugludina?
Naujas pliūpsnis jėgų kilti, augti, klestėt —
Tarsi malkų sausų kas prikrovė į ugnį,
Tarsi Dievo ranka glosto tavo pečius,
Kai našta uždėta iki kraujo pritrynė.
Prasimarkstai. Regi horizontus plačius
Ir nuo gūsio gaivaus, rodos, plyš tuoj krūtinė.
Tai įvyks vieną dieną — rytoj ar poryt,
Tu atvėsęs tada dulkėm, plėnim nutūpsi.
O kol kas link miražo per dykrą žargstyk
Ir neskriausk būsiant puotą nujaučiančios musės.