Dėkoju, Viešpatie, už tą duobėtą kelią,
           kuriuo vedi ir laimini mane kas dieną –
dėkoju, kad esi tam kelyje stotelė,
           kurioj sustot galiu – kur ašarą kiekvieną

nušluostai ir siunti paguodos lietų,
           ramybe Tavo lyjantį į mano širdį,
kur pakeiti jos rūbą seną ir dulkėtą
           nauju, švariu – ir tyru vandeniu pagirdai

iš savo mylinčios širdies gaivaus šaltinio
           ir leidi atsilsėt, prigludus Tau prie kelių –
dėkoju, kad esi pirma ir paskutinė –
           ir man vienintelė tam kelyje stotelė.