Mes pernakt užauginom sapnais kleketuojantį vėją,
Varstėm dievo atodūsius, kritom iš kito pasaulio,
Kol pasibaigė takas į dangų ir sutemos lakti išėjo
Begalinio vandens, liko apverstos taurės

Malonumų ir vyno, valiūkiškai byrančio juoko,
Mums atrodė, kad esam jauni ir todėl nemirtingi,
Drugio gyslom tekėjo sula, mes per vasarą šokom
Susikibę žvilgsniu ir jausmais (dievui šitaip patinka).

Atnašavom jaunystę ir grožį, sapnus užgesinę
Nepasiekdavom žemės, mes buvom likimui neklusnūs,
Lig dangaus pakraščių vėjo permerktos kilo sūpynės.
Nesugaunamas paukštis paniro į debesio gūžtą...

Ir neliko šviesos, dužo taurių stiklinės lelijos,
Buvo aukščio per daug, buvo žemė giliau, nei likimas,
Spengė trapios sekundės, viens kito daugiau nepavijom,
Tiktai vėjas šmėžavo per dangų gerokai prikimęs.