Dar tavęs nemylėjau galbūt,
Bet tikrai juk norėjau mylėti.
Ir todėl su tavim aš kalbu
Išsiskleidęs prakiurusį skėtį.
 
Ir ant veido lašai ne po du –
Ištisa srovele nusrovena.
Pasakyk, mylimoji, kur tu?
Ar tikrai dar esi tiktai mano?
 
Ir atsako lašai man keli –
Tie, kurie užsilaikė ant skėčio:
O tu būti tik josios gali?
Ar galiu? Bet kitaip nemylėčiau.
 
Ir suglaudęs aš skėtį einu –
Tegul lyja į veidą, lai laša...
......................................................
 
Netgi tų, lietingiausių dienų,
Su tavim, mylimoji, man  maža.