jaučiu keistą nerimą, ilgesį to, ko neturėjau,
ko nebuvo tavyje nei manyje...
gal praeitis mėto pėdas
ir šaukia be balso lyg užkimęs paukštis,
viliuosi, vasara nesibaigs neprasidėjusi, kaip ir gyvenimas, 
pažadėk, kad rudenėjant mane pabudinsi...