Uždėjo laikas mums po kaukę...
Džiaugiuosi, kad ir tu atpažinai.
Anų dienų vardu pašaukęs,
Nebūdamas skolingas – grąžinai...

Juk būna – prasilenkia žmonės,
Paskui tik dilgteli: kažkur mačiau...
Ir renkam atminties dėlionę,
Kol tų dienų paveikslas vis arčiau.

O mums – po šypsenėlę jaukią
Ir praeitis, ir ši diena atsiųs...
Kas buvo – menam. O kas laukia?
Juokaujam: suvaikėjimas dar bus...