Tame mieste gatve slenku
apsimetęs lenku –
orus, arogantiszkas ir pamaldus.
Įlindęs į bažnyčią vietiniu slengu
murmu rožinį
ir neszventais žodžiais tvarką keikiu.
Pasilenkęs žegnojuos prieš meno drožinį
ir stoju su velniu į nelygią kovą.
Taip reikia.
Kaip jau įprasta, visados laimiu,
todėl vaidinu visažinį –
teisingos istorijos romantiszką žinovą,
kikenu į saują ir nepadoriai darau kai ką...
Tik va bėda, neklauso čia manęs Litwa...
Bet Diewas lotyniszkai sznibžda į ausį:
jei tavo Tėwynėje bus ramybė ir taika,
sziltą vietą raudoname kampe gausi,
tada vėl grįsz čia El-Dė-Ka...
Už jūsų ir mūsų laisvę,
rėkiu kaimynui per gatvę,
kai baltai raudonom akimis
pasipūtę deputatai mane varsto,
matau, kad asz jiems patinku...
Tai ką? Ir vėl nedavė paskolos?
Gal jiems esu barzdotas mis?...
Et, viskas tai tik smulkmena paika –
gyvenam ant įskilusios uolos.
Svarbiausia: Žemėje taika.