Vienovės trokšdamas vienatvę privalai panešt,
Surišti lėkštą buitį ir sparnuotą mintį,
Sutramdyti geismus, išauklėt svajones,
Be ženklo skiriamojo savą atpažinti.

Paskui atlėgs, paskui jau bus lengviau
Ir narčią skubrą keis tyli ramybė,
Kai kraujo tvinksniai it varpai negaus,
Kada nagai į nieką neįkibę,

Nes negrįžti į būtį iš sapnų —
Vaiduokliai renkasi, į labirintą kviečia,
O tu be žodžių linkteli einu
Ir tarpu smilčių sulapoji kiečiais.