Kintančios žodžių prasmės. Beprotybė
Nubudau apie pusiaunaktį. Niekas nepažadino, tiesiog mano metuose vis mažiau to miego ir bereikia. O gal tai paukščiai kalti – jų daugybė peri neprižiūrimo mano sodo šabakštynuose, tikras rojus, kuriame jie trumpomis saulėgrįžos naktimis kliauga migę nemigę bemaž nesustodami čia pat, prie atviro mano lango. Nedegu šviesos, klausausi, mintiju. Vakar į svetainę įkėliau konkursinį haiku. Ne pirmas kartas, bet šį sykį kažkas suneramino – nors ir skaitomas, jis kažkodėl buvo beveik nekomentuojamas. Kas negerai? Ne pirmi metai mėginu pajausti haiku dvasią, taupiais, magiškais žodžiais įkalintą trumpučiame trieilyje – jau, jau, rodos, pagausiu, bet kažkas tarsi pakeičia žodžių prasmes ir haiku nublunka, nesuskamba, nesužiburiuoja prasmėmis. Bet kodėl vakar, prieš įkeldama, to nesupratau?
Sunerimusi įsijungiu kompiuterį: „Lyrika. Haiku nekvepia.“
Komentarą parašęs jaunas žmogus teisus. Nuklystu į savo minčių lankas, o jos, tos mintys, užplūstančios ne pirmą kartą, toli gražu ne linksmos ir man labai reikia žmogaus, kuriam jas galėčiau išsakyti, bet tokio neturiu, todėl kreipiuosi į jus visus, nes jaučiu, kaip po truputį liaujatės buvę man gyvais, realiais žmonėmis, iš kurių tikėčiausi supratimo. Man tik reikia klausytojų, nes jei jau imsiu kalbėtis pati su savim, tai bus paskutinė išprotėjimo stadija. Kol kas man dar reikia kalbėjimo kažkam, esančiam, bet tas mano kalbėjimas nėra nekalta pramoga nei man, kalbančiai, nei jums, jei klausysitės, todėl jaučiu pareigą įspėti jus, kad būtumėt atsargūs ir mano kalbėjimą vertintumėt su išlyga amžiui ar ir visai atsiribotumėt. Mielai jums pagelbėčiau, išvaduočiau nuo savęs, bet nuo mano gerų norų vis mažiau kas bepriklauso, net ir suprasdama savo ryškėjančią silpnaprotystę, vis tiek kalbu, kalbu ir negaliu sustoti, nes baisu likti vienai, todėl prašau, neteiskit negailestingai, nes aš kalta vien tuo, kad esu gamtos dalis ir pavaldi jos dėsniams. Kaip, beje, ir jūs, tik kiekvienam savas laikas.
Mano girgždantį vežimą, į kurį kantriai kroviau viso gyvenimo derlių, šią naktį netikėtai išvertė toks niekingai mažas akmenėlis – parašytas nevykęs konkursinis haiku. Nežinau, ar jį paskaitėt. Patikėkit, problema kur kas gilesnė, tik kaip ją išsakyti žodžiais, kurių prasmės keičiasi?
Gamta nežino ramybės būsenos, ji yra amžinas judėjimas. Ji nežino ir judėjimo tiesia linija, tai gali būti tik akimirkos atsitiktinumas; viskas yra bangos, judėjimas sinusoide su tendencija į nykimą. Ne išimtis ir žmogaus gyvenimas – tai tik viena sinusoidės banga su teigiamomis žymėmis – gimimas, kilimas, nykimas ir mirtis. Jei sutinku su tuo, ką pasakiau, turiu pripažinti, kad ir mirtis negali būti statinis dydis, tai tik koordinatės kirtimo momentas, po kurio seka tolimesnis judėjimas, tik jau su minuso ženklu. Iš to prašosi loginė išvada – jei yra realusis gyvenimas, tai ir pomirtinio negali nebūti ir abu jie, tiek realusis, tiek pomirtinis, gali kartotis.
Asmenybės nykimas ar, paprasčiau, sąmonės gesimas, taip pat nevyksta nuosekliai, užtemimus keičia laikini prašviesėjimai, kurių metu žmogus gana aiškiai gali suvokti savo būseną ir ateities perspektyvą.
Jaučiu, kaip kaskart vis gilyn ir gilyn brendu į beprotybę, bet tik šį rytą eilinio sąmonės prašviesėjimo metu pajutau ir aiškiai suvokiau, kad ir į ją, beprotybę, kaip ir į mirtį, reikia išeiti vienai. Nevalia išsivesti nieko kito. Bepročiai dažnai būna stiprūs – kiek istorinių asmenybių, filosofų, rašytojų, sirgusių psichikos ligomis, drauge su savim į pražūtį, į klaidą nusivedė minias? Jei jų elgesį dar galiu suprasti ir pripažinti nepakaltinamais, tai niekaip nesuprantu, kodėl vieno bepročio klausosi ir klauso minios psichiškai sveikų žmonių? Ir juo akivaizdesnis absurdas yra jų skelbiamos idėjos, tuo stipresnio reikia sukrėtimo, kuris priverstų žmones atsikvošėti, pažvelgti į save tarsi iš šalies ir pasakyti – karalius nuogas.
Kyla natūralus klausimas, kieno kaltė ir atsakomybė už nusikalstamus, sveiku protu nesuvokiamus procesus, vykstančius žmonių visuomenėje, yra didesnė – išprotėjusių vedlių ar jais sekančių tariamai psichiškai sveikų žmonių minios? Ir kodėl žmonija nepasimoko iš tokių, rodos, akivaizdžių savo klaidų? Ji kitaip negali, nes veikia tas pats sinusoidės principas? Todėl kartojasi karai, kuriamos ir vėl sunaikinamos civilizcijos, meno šedevrai? O gal pasaulis apgyventas bepročių ar tik atitinkamais periodais išprotėja?
Lemtie, prašau, neskirk man ilgo gyvenimo, kad netektų dar kartą pamatyti išprotėjusį pasaulį; geriau tegu tai ištinka mane vieną.
už mano lango
paukščiai žadina dieną
šlovė gyvenimui!