Toks vakaras, kad, rodos, upėn
Dangaus subrido angelai
Ir prausės vandeniu parklupę...
Tarytum amžiams nutilai
 
Ir tik klausei, kaip pievoj pjauna
Griežlė nežemišku balsu –
Lyg pjautuvu mėnulio jauno.
Ir buvo truputį baisu,
 
Kad dar viena diena praėjo,
Rasos nublanko blizgesy.
Ir, jei ne lūpos vėsios vėjo,
Pamiršęs būtum, kad esi.
 
Kad džiūvo šienas nesugrėbtas,
Kvepėjo žemuogėm, žole...
.........................................................
 
Ant begaliniai ilgo liepto
Sėdėjo vasara žalia.