Bėga lašas auksinis saulėtekio raustančiais pirštais,
Kol paliečia šilkinį skambėjimą snaudžiančios lyros.
Leiski man trumpute paslaptim prie tavęs prisiliesti,
Kol žydėti pradėję žiedai kažko delsia — nebyra.
 
Aš norėčiau braidyti po pievą auksinę, po lietų,
Taip lijundros spalvotom vaivorykštėm vos prisidengus.
Tu galėtum plaukų nesuglamžomą kvapą paliesti,
Aš žiūrėčiau, kaip vėl lūpų uogom nuspalvini dangų.
 
Mūsų valtį saulėtekio pirštai ties paribiu siekia.
Ir be irklų, vienodai lytėdami spindesiu, veda.
Žydi tobulai lankos. Už Dievo pečių aukso pieva,
Galbūt ten mes išmoksim mylėti, vienas kitą suradę.