Kur gelmėj vandenyno tyla prasiskverbia į dugną,
Taurė nuskandinta dar brandina supiltus jausmus.
Vos palietus srove, sudundena rugsėjai dar būgnais,
Lėtai plaukioja žuvys, dalindamos laiką perpus.
Būtis alkanoj nebūty vis šiaušias, gūra į krantą,
Tarsi gintarą meta išglostytus mano metus.
Rudens galutinė stotis, vėjuotą gaudanti gandą,
Įkanda delnan ir pabėga, užvėrus vartus.
Jau pakelti taurės neišeis. Užu slenksčio beržynai
Nuogi stovi, numetę į juostančią žemę lapus.
Kiek pavasarių liko? Kasmet nežinia ši kankina.
Žydės sodai baltai, tik manęs kada nors nebebus...