Aš menu tave ir vėl nušvinta,
Nors diena seniai jau miega.
Ryt mes susitiksime dešimtą
Eidami per nepramintą sniegą.
 
Eidami link horizonto keisto –
Balta žemė ir dangaus pilkumas...
Tik nereik, nereikia mūsų teisti –
Jau ir taip esi savy suglumus:
 
Tas asfaltas virš galvų pakibęs,
Kojos klimpsta į giliausią pusnį...
Bet gyvenimas nėra beribis
Ir prieš dešimt reikia mums prabusti,
 
Nes ryt susitiksime dešimtą
Eidami per nepramintą sniegą...
...............................................................
 
Mes kartojam šitai kartų šimtą,
Kolei širdys mūsų dar nemiega!