Mes tikrai jau visai nebe tie,
Kur kadais gaudėm spindulį sauja,
Nesivargink, nebelsk, praeitie,
Laikas sveria ir teisia iš naujo.

Ir užgęsta liepsnoję laužai,
Sudrumsti duburiai nuskaidrėja,
Ko ten buvo per daug, ko mažai —
Užsimiršta, nublanksta, smulkėja.

Tiktai žemė galbūt amžina,
Tik žmogaus begalinis kantrumas,
Rieda ašara, skamba daina —
Pastovus tiktai nepastovumas...