Lyg niekur nieko sustabdai pasaulį,
Rudom akim ir garbanom juodom
Danguj ištirpę horizontai –
Lyg niekur nieko aš bandau tave grąžinti vasarai,
Padovanodamas tau klevo lapų kilimą,
Plytelų pilkumą ir sidabrinį vorą,
Lyg niekur nieko žiūrintį į mus...

Lyg niekur nieko pasimylime akim su saule,
Ji paskutinįkart mus lepina žvilgsniu,
Aš dovanoju tau pasaulio rudenį,
Jis – auksas, aš – karalius gatvių mylimų...

Aš dovanoju tau rudens ramybės liūdesį,
Lyg niekur nieko jis apgaubdamas tave
Pakviečia į kavinės kėdžių vakarėlį,
Tik kad prie to staliuko, kur turėjai būt, tavęs jau nebėra...

Lyg niekur nieko vasara išeina,
Gležnučiais pirštais ją laikyt bandai,
O už langų pasaulis auksu geltonuoja –
Aš pasakau „Neverk", bet nuskamba liūdnai...