Nebus taip lengva, kaip kadais,
Jau grožis nebe tas ir metai nebe tie.
O svajos neša, lyg širdies –
Nepakeitė dar nieks.
Po kojom žiedlapiai ruduoja –
Apgaunu vėl save-  jie virsta gėlėmis.
Ir akyse žingsnius žiedais nukloja...
Takuos keista brandos spalva.
Ji panašėja vis į žemę-
Kadais močiutės nudirbtas rankas.
O kas švelnesnio, kas mielesnio gali būti,
Kaip rankos glostančios ir glaudžiančios šalia.
Gal ir dėl to, save taip lengva vėl apgauti...
Žiedais plaukiu- per ištiestas rankas.
Ir nežinia, kas laukia jau  rytojuj...
Tik viena aišku- laikini mes čia.