Nesibeldžiu tenai, kur nei durų, nei lango, nei orlaidės.
Iškasti apkasai. Tavo ginklai visi į mane.
Kas sukrus, sujudės, tas pataikys ant purvino nuolydžio,
Amžinybę tas virs paraugintos tulžies katile.

Net atleist neprašau, kai valia jau sava pasileidai,
Kai dar vakar verkiau, o šį rytą esu dykuma,
Nes pati aš geidžiau likt belytė būtybė be veido.
Jei pakeisčiau rūbus, gal dar farsu pataptų drama?

Tu dėl vieno teisus — kai nemyli, nenori, nereikia.
Daug jau metų kartu, bet ir likom visai svetimi.
Ką mes veikėm drauge? Pro tarpupirščius varvinom laiką
Ir stebėjom liūdnai, kaip laimingai gyvena kiti.