Kai išgirsi į naktį neriantį aidą,
tada atsigręžk – gal aš vėl
medpadžiais daužau tamsią gatvę
ir mojuoju skersvėjams prieš akis
pajuodusia nuotrauka,
pirmiau ištrynęs iš jos veidą.
 
Kažkur, girdžiu, išmestas šuo amsi,
kažkur chuliganas žvengia,
kažkas meta nereikalingą daiktą į langą –
nusikeikia: ir vėl užmušiau ne tą...
Bet užkaborių šešėliai akistatos
su manimi vengia.
 
Ir vėl šviesos greičiu į namus lekiu,
kad spėčiau į svetimą laimę paspoksoti
per mirgantį ekrano langą.
Išdykęs pasaulis lenda lyg vagis,
užklijuoja iliuzijų juostą ant akių,
o pašėlę filmų vaizdai veltui
gydo sūrias dienos žaizdas.