Pakraščiais pienių pienėm gaivus džiugesys
Kaip ir ievos svaigins nusibodusį laiką,
Mūsų slepiamos  godos  erdvėj pasiklys,
Kai kvatosis pavasariu parkas paklaikęs –
Nuo pat ryto, nuo pat pirmutinės minties,
Nuo išgeltusio spindulio rėžiančio klyksmo,
Nuo to noro išeiti ir medį paliest
Ir stovėti su juo lyg kadaise vaikystėj,
Kad per kvapą prigludus galėtum kalbėt
Apie norą – balandžio dienas įsivaikint.