Ėjau per dykumas, per sienas,
jūros dugnu,
tik nepasiekiamai nutolo
pažadėta žemė
kelionėje su žmonėmis
prie meno.
 
Žiūrėjo jie tada kažkur
kryptim nežinoma, ilgai
ir su nostalgija, todėl
tas Dievo dovanas pravardžiavau
baltom žuvėdrom, o po to –
gorgonom.
 
Be reikalo,
be jokio reikalo
ištartas netikėtai žodis
pasiverčia gyvu. Mūsų kalba
vis panašesnė darėsi
į klykavimą ir šnypštimą.
 
Bet prašymai pražūdavo visi,
jų negirdėjo, nematė, neišklausė,
nes tuo laiku
visai probėgomis
suposi medyje Dievas ir džiūvo
balkone skalbiniai.