Kiek mūsų seniai susikūprinę sẽniai,
it varomi vėlei į kapą minčių?
Kiek jau mūsų atidavė svają šešėliams
tėvui nespėjus pakelti akių,
sutirpo it vaškas Ikaro sparnų?
Pasklidusias plunksnas surinkti bandai,
o aš sakau – Tu išdrįski patirt tą gylį žemyn...
Gal ne bėdą ten rasi ir ne 9 pragarai visai,
o tik plunksnos išlaisvins rankas iš per didelio geismo
į tylą, kur liejasi žodžiai...
ir vandenynai sapnuos, kad prabudo tiesa,
kur išlaisvins tave it vėlo pavasario lietūs...