Aš matau tavyje vėl pavasarių šimtą,
Tu girdi manyje gervės klyksmą lig ryto
Tai, kas buvo žiemos pumpuruos užrakinta
Jau ištrūko, praplyšo, išsprogo, pražydo.

O tas šelmis pavasaris sielą vis puošia
Margaspalviais žiedais neregėtojo sodo
Ir tuomet kai jau būsi visai pasiruošęs
Pastebėsi, kaip dieviškas sodas atrodo.

Gal tai bus tik šypsnys, gal švelnus rankos mostas,
Gal tai žodžiai keli, kurie liks visam laikui.
Gal tai juokas gardus tavo sielą paglostys
Ir primins, kad gyvenimą meilė palaiko.
...

Aš matau tavyje vėl pavasarių šimtą,
Tu girdi manyje gervių klyksmą lig ryto...
Tai kas buvo giliai viduje užrakinta,
Jau ištrūko, išsiskleidė, meile pražydo!