Šiame pasaulyje tikiu kančia.
Tikiu slaptom nakties klejonėm.
Tikiu mirties šalia plevenančia dvasia
Ir neviltim paskęstančia liūdesio guoly.

Tikiu svajonių, pasakų melu –
Juk kartais norisi apgaule patikėti.
Kaip noris patikėt nakty pragystančiu paukščiu,
Tačiau nemoka jis tamsoj čiulbėti.

Ir aš nemoku užsimiršt
Ir atsiduot lemties malonei.
Todėl liepsnosiu ugnimi –
Kol liks tik purvini, apdegę veido bruožai.

Ir aš sudegsiu ugnyje.
Lai pelenuos paskęsta mintys!
O jūs apverkite mane,
Uždekit žvakę – naują viltį.