Kaip menksta žodžiai, tuštumą atradę,
kai lieka plokščios išnaros garsų,
manęs nėra, yra tik šaltas ledas,
nors aš nuo pirmo spindulio tirpstu.

Ir ašara it perlas rieda
kažkur, kur būti negaliu,
kai plyšta sutemos, kai žada giedrą
pulkelis paukščių mėlynų.

Ir visa vėl iš naujo prisipildo —
ir garsas dieviškos prasmės,
o lūpos, šnabždančios vienatvėj maldą,
ilgai ilgai kažko gedės.