Tamsoje iš munduro tik sagos baugina, nes matos, 
Miega žirklės kietai, neišmokusios baimę žudyt: 
Kambary balsvos vėlės negali įžengti į ratą, 
Kurį liesas vaikelis suspėjo nupiešti šįsyk. 

Aš žinau – jis dar protėviu buvo senovės vergovėj 
Ir prakeikė du vyrus, išėjusius iš gludūmos, 
Kur nužudė šunelį ir jaukų altorių sugriovė – 
O dabar blizga sagos, pasmerkdamos miegą myriop. 

Pranašingu ratu lyg agonijoj juda šešėliai, 
Siaučia siaubo naktis paslaptingų garsų apsupta, 
Tiktai kryžius prie kaklo liepsnom apkabinęs sugėlė, 
Tik bejėgiška baimė – fatališko vyksmo seka.